Iš tikrųjų neturėčiau liūdėti. Anaiptol, mano veidą turėtų puošti nuoširdi šypsena, išduodanti džiaugsmą dėl nutrauktų kančių, skausmingų gyvenimo epizodų ir apgavysčių. Pagaliau esu tikra, jog neteks aiškintis dėl savo būdo ir galėsiu vėl būti savimi - lėkti kartu su vėju. Nereikės varžyti savo asmenybės, riboti galimybių ir keisti požiūrio LAISVĖ. Po velnių, kodėl anksčiau jos nevertinau? Išvis, nesuvokiu, dėl ko graužiuosi šią akimirką. Juk viską, ką noriu pasiekti, galėsiu padaryti dabar, ir niekas negalės man priekaištauti dėl vyriškom kompanijos, išgertų stikliukų džiaugsmo ar per mažai skiriamo laiko. Niekas neaiškins man, kad negaliu būti geresnė vien tik dėl to, kad kažkas tingi stengtis. Nereikės rūpintis, globoti ir glostyti. Apsimetinėti, jog nematau tiesos.
Tik kažkodėl labai skauda. Na taip, ten, po šonkauliais, kairėje pusėje. Gal vitaminų trūkumas? Neeee.... Tai prieraišumas. Psichologai tai aiškina kaip emocinę būseną, kuomet moteris, dėl tam tikrų priežasčių per stipriai myli vyrą ar vaikiną. Esu viena iš jų. Literatūroje teigiama, kad santykių nutraukimas - skausmingas procesas, truksiantis ganėtinai ilgai, tačiau tai yra geresnio gyvenimo pradžia. Keista, bet tikiu tuo. O argi galima paprieštarauti faktams? Kad ir kaip norėčiau, paukštis negali būti su žuvimi. Visi mano užsibrėžti tikslai bus pasiekti tik su kitu žmogumi.
Garantijai - į šulinį nespjaunu, gal dar teks iš jo gerti.
