Pamaniau, kad reikia grįžti čia, kur visų akys pasiryžusios išklausyti be jokių priekaištų. Raštišką išsikalbėjimą galima prilyginti jauno kunigo, ką tik grįžusio iš seminarijos, nuoširdumui, sėdint klausykloje ir klausant dešimčių "davatkų" sapaliojimus. Visgi bažnyčia manęs netraukia, tad lieka tokia klausykla.

Vasara eina savo paskutines dienas, po truputį pasispardydama ir priešindamasi šlapiam rudeniui. Kasryt vis stipriau jaučiu artėjančios mokyklos alsavimą man į nugarą, ir tai baisiai gąsdina. Lyg ir vasara praėjo veltui, bet, pavarčius kompiuterinius aplankus su nuotraukomis, tenka remtis faktais, kad ir ne taip viskas praėjo nuobodžiai. Džiaugiuosi, kad visas savo atostogas nedariau to, ką buvau suplanavusi. O suplanavau daug... ir daug negeros veiklos. Vienintelis minusas yra tas, kad palaipsniui užmiršau tą užsidegimą skaityti knygas, kurias privaloma perskaityti.

Po truputį baigiu atsirinkti žmones, su kuriais galėčiau eiti į žvalgybą. Liūdna darosi, kai suprantu, tarp kokių bjaurybių tiek metų teko klaidžioti ir misti jų melu. Pasidaro šlykštu dėl žmonių savanaudiškumo, taip žiauriai šlykštu, kad vien pagalvojus apie tai, pradedu nekęsti savęs už patiklumą. Dažnai taip vadinamieji "žmonės" skatina jiems atverti savo širdį, priverčia jais patikėti, užsimiršti ir matyti juos gerų, nuoširdžių asmenų amplua, ir tik praėjus kuriam laikui, išplėšia iš krūtinės širdį iš tavo akyse sudrasko ją į skutelius. Negana to, dar sako, jog tai ne jų darbas, nors tai akivaizdus faktas. Tuomet pradedi dvejoti savimi, savo akimis, pojūčiais, ir lieki "ant ledo", nes, kaip anksčiau minėjau, tas grobuonis sugebėjo tave taip puikiai apsukti aplink pirštą, jog jei dar kiek laiko būtų sukęs ir jau būtum išsižadėjus savo mamos vardan keliaklupsčiavimo tamsos jėgoms. Galbūt pasirodysiu visiška beprotė, rašydama tokius sudėtingus dalykus, bet tokioje realybėje tenka man gyventi, o kadangi nesu stačiokė, nežadu akivaizdžiai visko dėti ant paklodės. Kas keisčiausia, niekaip nepavyksta prižadinti ar išlaisvinti žmonių sąžinių, priversti kalbėti tiesą.

Viskas komplikuota. Kas pamina savo žodžius, o kas juos išvis pamiršta. O kam sakyti, jei negalėsi ištęsėti? Kam laviruoti tarp juodos ir baltos, jei tavęs niekas neprašo? Kam apsimesti auka, jei pati esi didžiausia 'šikna' pasaulyje?? Kad ir kaip bebūtų nuostabu, bet esu žmogus, iš kurio tokios aukos nori padaryti robokopu.. Neleiskite, kad taip atsitiktų, išsaugokime ne tik gamtą, bet ir žmogiškumą!