Niekada nemaniau, kad korupcija yra taip giliai įsišaknijusi į mūsų visuomenę. Negalėjau patikėti, kad net mokykloje galima susidurti su šia neteisybe, ir dar tokia skaudžia! Tik niekaip nesuprantu...kas gavo iš to ir kokią naudą? Juk pinigais sunkiai pavyktų atsiskaityti! Na bet prieš tvarką nepakovosi, visi žinome D.Kedžio istoriją.

Kalbant apie teisingumą, tenka po truputį atsisakyti svajonės ir daryti tai, ko nori kiti. T.y. pamiršti teisę, taip seniai puoselėtą ir mylėtą. Dabar jau ir aš nebežinau, kuo būsiu. Turbūt, iki tada nebeliks ir tokios, kaip aš. Gaila, teks kažką daryti..

Nors visą tai permesiu sau per petį, nes šiuo metu turiu šiek tiek svarbesnių dalykų. Pvz.: poetry spring. Damn, nenoriu viešo skaitymo. Tiksliau, labai bijau, nes tai, ką rašau ir kažkam tai gražu, yra labai asmeninio naudojimo. Kai žmonės tai skaito blog'e, nemato manęs, netenka raudonuoti ir gali interpretuoti, kaip tik nori. Tačiau dabar, kai prieš visų akis teks prisipažinti esančia romantike, ir viešai skaityti savo odes meilei, su blogai. Labai nenoriu ir, tikiuosi, nusimuilinsi.

O pabaigai, mano sielą užvaldė viena daina, kurios žodžiai tiesiog genialūs. Jei kada nors turėsiu tokią malonę sutikti dainos kūrėją, prižadu, paspausiu jai ranką.

"Aš paskutinis mamutas šioj įšalo žemėj. Mano iltys per trumpos, o mano akys per senos."