Kai įkvėpimas pagauna darant anglų namų darbus :)

Kažkada, labai senai, gyveno tokia mergaitė. Maža, ilgomis,rudomis bei tvarkingai supintomis kasytėmis, kurios dengė vos matomas vaikiškas ausytes. Jos veidas švytėjo lyg saulė pirmosiomis pavasario dienomis, o judesių plastiškumas prilygo gulbės gracingumui. Nuo pat mažų dienų ji tikėjo pasakomis, tikėjo princais, bet niekada nenorėjo būti princese. Ironiška, tačiau likimas atvedė princą į jos gyvenimą. Žinoma, ji tikėjosi balto žirgo, kalavijo pašonėje bei mėlynų it vandenynas princo akių, bet gavo rudaakį berniuką iš didmiesčio, kurio pašonėje išdidžiai ėjo didžiulis šuo. "Ech... - pamanė ji - dar vienas eilinis kiemo berniokas, apsigyvenęs kaime." ir, ilgai negalvojusi, nuėjo savo keliais. Tada ji nežinojo, kad jis - jos gyvenimo meilė, toji tikroji ir vienintelė, amžinai gyva. Ji net neįsivaizdavo, kad jis įsirėš baisia giliai į jos gyvenimą, ateitį bei praeitį. Laikui bėgant, jie pradėjo leisti vis daugiau laiko kartu, vėliau - nesiskirti net naktimis. Jai buvo gera su juo, tačiau ji niekaip nesuprato, kodėl jis nepaleidžia jos rankos ir valandų valandas žiūri tiesiai jai į akis. Mergaitė nežinojo,kodėl jiems taip gera kartu,viskas atrodė taip nekaltai, taip draugiškai, bet kitaip. Gal todėl, kad ji galėjo būti savimi ir nesivaržyti? Galbūt, nes jautėsi saugi? Klaustukai liks klaustukais amžiams, nes jos jau nebėra.
Praėjus daugeliui metų, ji suprato, kad tai buvo daug rimčiau, nei kažkas galėjo pagalvoti. Po to lemtingojo vakaro joje pradėjo mirti maža mergaitė, tikroji jos asmenybė. Tada ją žudė visi, kas netingėjo. Ją žudė tuštuma, kurią paliko jo išėjimas. Kodėl niekas jos neapgynė? Nes niekam nepatinka kitokie. Juk žvėrys niekada nepripažins gyvybės kainos, žmogiškumo. Dabar ji suvokia, kad padarė klaidą, "pametusi" tikrąją meilę ir leidusi nužudyti save. Tas vaikėzas privertė ją ieškoti tokio, kuris bent trupučiu primintų jį, suformavo jos vyro idealą, kurio ji ieškos visą savo likusį gyvenimą. Jos viduje, tamsiame šimtą kartų klijuotos širdies kampelyje, dar merdėja ta maža mergaitė, naiviai tikėdamasi rasti Jį. O gal man nelemta mylėti/gyventi/būti?