Ką galiu pasakyti... Monotoniškai gyvenu. Taip,tai eilinis mano paverkšlenimas,nepykit. Ir kas gi man galėtų būti aktualiausia šiomis dienomis? Niekas. Jau pradedu įprasti būti niekše,na tokia,kokių nekenčiu,todėl mažiausiai rūpi jausmai ar dar kažkas,kuo tikiu. Turbūt,pirma kartą teko įsivelti į meilės trikampį,kuriame kalčiausia likau aš. Kodėl? Nes per daug žinojau,nedangsčiau kiaulės savo nugara. Žinoma,praradau jo pasitikėjimą,galbūt ir jos,bet mane išprovokavo. Galbūt ir gailiuosi,kad pasakiau teisybę,mano kailis svyla. Ei,ar užuodi degančio kailio kvapą?
O daugiau viskas stovi savose vietose: draugų,kaip visada,yra aplink mane; retkarčiais užpavydžiu kvailų dalykų; nesimokau,nors ir stengiuosi prisiversti. Į mano "aukų" sąrašą įsirašė dar vienas vaikinukas. Vargšelis,užjaučiu jį. Gaila tik,kad nebesusitinku su žmonėmis,kurių man mirtinai reikia. Na gerai,matau praeinant mokykloje,susitinkam žvilgsniais,bet man to nepakanka. Och...kokia egoistė,negalvoju apie kitus.
Kadangi jau užsiminiau apie susiėjimus,tai gal darom filmvakarį? Aišku,nauji draugai,nauji poreikiai,bet gal visgi nepamirškim bent vienos mūsų,lyg ir,tradicijos. Būtų smagu vėl kartu pažiūrėti filmus,kaip tais laikais,kai buvome Brazdžionytės vaikai ir,žinoma,draugės. Manau,visos turime,ką papasakoti :)
