:)

Nežinau,kokia šiandien diena ir kiek dabar valandų. Žinau,kad šiandien-rudeniškos vasaros diena. Tokia savotiškai išreiškianti save,aplinkos emocijas ir realybę. Paprasta,kaip boružėlės taškeliai. Kaip vėjas laukuose. Kaip aš. Daug taškų? Nepyk,tokia aš. Kaip Jis sakė "Atvira knyga". O Juo reikia tikėti,Jis nemeluoja. Net jei ir meluotų,Jo niekas neklauso. Nemyli ir nevertina. Bet aš myliu. Gaila,ar ne?

Bet jei pačiai reikėtų save apibūdinti,negalėčiau to padaryti blaiviu protu. Ta prasme jį aptemdytų ta garbėtroška,kurią periodiškai reikia paglostyti. O gal aplink mane sukiojąsi dėmesio ištroškusios vampyrės,geriančios mano gerą energiją? Nežadu aiškintis kodėl moteriškoji giminė tame sakinyje,nes tai ne jūsų reikalas. Taip pat,kaip ir aš nesu jūsų ir net ne reikalas. Juk mano charakteris,mano principai ir mano požiūris yra tik MANO ir niekam nevalia dar labiau jų keisti. Nevalia ir nesiskaityti. Kaip sakė Ji "Gyvenk tik dėl savęs. Nes jei gyvensi dėl kitų,visi tau lips ant galvos",todėl puiku-grįžtu į žaidimą.

Žinai,esu žmogus,o žmonės klysta. Klysta net tada,kai kiti mano,jog eina geru keliu. Dabar paklausk savęs,ar geru keliu eini,ar viską gerai ir teisingai darai bei apsvarstyk visus variantus,kaip turėjo būti. Vadovaukis humaniškumu (kaip prilipo tas žodis). Nepyk,laiko atgal neatsuksiu,bet jei galėčiau,elgčiausi kitaip. Jei atvirai,pasiilgau tavęs... Labai. Tikiuosi nuoširdumo ir Tavo drąsos bei ryžto pasikalbėti.

Norėčiau labai padėkoti vienam žmogeliui. Kaip gaila,kad tik atradus teko netekti to,kas išties tikra. Mažai tokių,kurie supranta,nesmerkia ir apkabina,net jei esu raudona iš pykčio. Atleisk,nes nebuvau tokia,kokia galėjau būti. Atleisk ir nepamiršk-turiu labai minkštus sausus pečius ir laiko visuomet rasiu,jei reikės. Aš su tavimi :*